indre's Journal

You are viewing

nusilupu suri kaip banana ir laukiu naujos dienos ispudziu
		12:41pm 15/03/2004
	as kartais pagalvoju, kodel, kaip atsiranda salia zmones. kam. vakar ziurejau i vietinius gatves zibintus [nevietiniai tiesiog man nematomi, atrodo elementaru] ir i snaiges ju sauleje, ju mazose lemputese, kaip gerai matyti tai, kas krenta ir kaip paprastai tai atrodo. kazkas net virpa, jei jauti. kazkada bandziau pati birinti ir gaminti sniego, pasirodo, jo reikia labai daug, taciau is jo jokio gero produkto neisgausi nebent tik ta akimirkos zavesi.. iki siol mastau apie tas akimirkas, kurios yra YRA, kai tau pries uzmiegant dar esi ir staiga jau kazkur esi, tarytum nebesi. Aj, sakytum, kam reikalinga apie tai mastyti, juk tai dalykai, kurie savaiminiai ir apkraunantys savo primityviaja informacija..kazkaip vaikishka... baigesi suris.
		Read 1 - Post

atsibudau :)
		12:48pm 05/02/2004
	"Ji verkė ir verkė. Kūkčiojimai pynėsi su įkvėpimais, kurie nuskambėdavo už sienų. Lubų. O jis rėkė nesustodamas, įkvėpdamassu raide a. Keista, jis norėjo, kad ji nustotų verkusi. Prisiminiau tas uosto bokšto nuotraukas, kur raudonai švytėjo mašinos galiniai atšvaitai. Jos matėsi mažas galiukas. Bokštas stovėjo kaip didžiulis griozdas, pasirėmęs į žolę, ir žiūrėjo man į aiks. Slėpiau tas nuotraukas po pagalve. Betvėl ištraukiau. Žiūriu ir verkiu. Gerai, kad jis negirdi. Vis dar rėkia, kad ji nustotų. Aš nustočiau, jei rėktų ant manęs. Nes jo balsas griozdiškas. Su dviem įžiebtos ugnies akimis. Mėsos šaldytuve nebeliko. Jos puodas kunkuliuoja ir bėga purslais, panašiais į sraigių kiautelius. Ir suproginėja ore. Sraigių mūsų šeimoje niekas nemėgsta. Šį puodą atnešė Birutė balta prijuoste. Pamenu, kažkada praeitą dieną lankiau ją kavinėje prie bokšto. Ji irgi verkė, tik labai tyliai, vos galėjau girdėti, kaip įkvėpė. Nutilo. Tyla po stikliniu dangumi. Ant viršaus slidinėja sraigės." Rashau..vis dar rashau uostuose.
		Read 4 - Post

Testas
		08:56pm 31/01/2004
	Pirmas Indrės LJ dienoraščio įrašas.
		Read 1 - Post